Į skurdų apsiaustą supiesi.
Ir medžiai – toki pat benamiai
Išdžiūvusias rankas tau tiesia.
Gyvenimas – daina žiogelio
Į purvą kruviną suminta.
Todėl ir beržui širdį gelia,
Ir ašaros pušelei krinta.
Sugrįžta jie – į žemę kantrią…
Ir tiek jų daug – prie kūno kūnas…
Kada ir kur sutiksim vienas antrą?
Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos!
Nejau gyvenimas sugriautas?
Širdy- perdėm žaizda ir skausmas.
Ir neša, neša kraujo sriautas…
Koki krantai kada priglaus mus?
Penza, 1941.X.
Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.